Laidotuvių tradicijos Lietuvoje formavosi kartu su šalies istorinėmis realijomis bei kito priklausomai nuo laikotarpio. Pavyzdžiui, dabar įprasta kūno laidojimo padėtis pradėta naudoti nuo XII amžiaus prieš Kr. Tačiau visais laikais pagrindinės laidojimo ceremonijos dalys išliko nepakitusios: šermenys, šarvojimas ir laidojimas.
Nors struktūra lieka nepakitusi, laidotuvių eiga ir tradicijos keičiasi gana stipriai: 63 proc. lietuvių nori modernesnių laidotuvių ir labiausiai tai susiję su bendra laidotuvių trukme, kuri trumpėja nuo tradicinių 3 dienų iki 1–2 dienų. Reikėtų atminti, kad kūną galima laidoti tik praėjus 24 val. po mirties konstatavimo.
Bažnyčios požiūris
Bažnyčia leidžia kiekvienam žmogui pasirinkti jam priimtiną laidojimo būdą: tiek laidojimą į žemę, tiek kremavimą. Laidojimo apeigos kremuojant aprašytos ir 2004 m. Lietuvos Vyskupų Konferencijos išleistame „Laidojimo apeigyne“. Jame nurodoma, kad svarbiausia išlaikyti pagarbą mirusiajam: atliekant pagarbų kremavimą, velionis turi būti tinkamai išlydėtas, o jo pelenams turi būti suteikta tinkama amžinojo poilsio vieta šventoje vietoje – jie gali būti palaidoti žemėje arba statomi į nišą kolumbariume.
Remiantis krikščionių Bažnyčios mokymu, egzistuoja trys laidojimo būdai: atsisveikinimo su mirusiuoju apeigos atliekamos šarvojimo vietoje, bažnyčioje ir kapinėse. Laidotuvių apeigos taip pat gali būti atliekamos ir šarvojimo vietoje bei prie kapo duobės arba tik šarvojimo vietoje arba tik prie kapo duobės.