Psichologai, kalbėdami apie netektį pabrėžia, kad kiekvienas žmogus į artimojo mirtį gali reaguoti skirtingai. Pats mirties faktas iš esmės yra stimulas, iššaukiantis vienokią ar kitokią reakciją. Tokiu emociškai jautriu momentu mūsų gebėjimai racionaliai priimti sprendimus mažėja. Ir dėl to kaltas stresas, kuris, mus gelbėdamas, įjungia smegenyse „išgyvenimo režimą“. Tada mums gali pradėti vadovauti nerimas, pyktis, kaltė ar liūdesys. Ir tai dar labiau apsunkina galimybes priimti labai svarbius sprendimus, susijusius su laidotuvėmis. Ypač, jei nežinome, kokių jų pageidavo velionis.

Kaip rodo nacionalinės laidojimo ceremonijų organizavimo sistemos REKVIEM narių patirtis, didžiausios problemos ir konfliktai tarp artimųjų įvyksta būtent renkantis laidojimo scenarijus, jei velionio valia nebuvo žinoma. O taip nutinka gana dažnai, nes žmonės kalbėti su artimaisiais apie mirtį vis dar privengia, nors atėjus sunkiai akimirkai šeimai būtų daug lengviau įprasminti šį momentą, jei būtų aiškiai išreikšta mirusiojo valia. Mat tada būtų galima priimti sprendimus remiantis ne interpretacijomis, bet konkrečiais norais. Tarp artimųjų nekiltų bereikalingų ginčų, pykčių ir konfliktų – būtų galima susikoncentruoti į pagalbą vieni kitiems bei į pagarbų atsisveikinimą ir jo išjautimą.

Kaip ir kada ramiai kalbėti apie mirtį

Pats geriausias ir aiškiausias būdas šiai temai – pokalbis šeimoje. Puiku, kai jame dalyvauja bent keletas šeimos narių – sprendimai bus žinomi ne vienam žmogui. Be abejo, toks variantas emociškai yra šiek tiek sunkesnis ir jį renkasi labiau sąmoningi žmonės, kuriems rūpi artimųjų gerovė ir ramybė. Pokalbį apie savo laidotuves turėtų pradėti pats žmogus, norintis išreikšti savo valią. Toks atvejis psichologiškai lengviau priimamas jaunesnių šeimos narių ar giminaičių. Tad kalbėkite apie savo norus patys.

Antras būdas pakalbėti apie savo norus, kai pasitaiko atitinkama proga. Pavyzdžiui, kartu dalyvavote laidotuvėse, lankėte artimųjų kapus, minėjote Vėlines, žiūrėdami filmą stebėjote laidotuvių scenas ir pan. Apie kitus kalbėti yra lengviau, tačiau tikrasis tikslas – taip visiems girdint pareikšti savo valią ar subtiliai sužinoti artimojo požiūrį. Aptardami stebimą veiksmą kalbėkite, kas patiko ir nepatiko, kas jums nepriimtina ir ko būtinai pageidautumėte. Tokios situacijos sukuria šiek tiek lengvesnę atmosferą kalbėti apie sunkią mirties temą.

Tinkamo ar netinkamo laiko arba žmogaus amžiaus pasikalbėti šia tema nėra. Nors labiau įprasta, kad apie savo laidotuves dažniau kalba vyresnio amžiaus, sergantys žmonės, tačiau tai nebūtinai turi būti taisyklė. Vis tik realybė tokia, jog žmonės miršta įvairaus amžiaus ir įvairiomis aplinkybėmis. Mirtys būna labiau tikėtinos ir visai netikėtos. Dėl to išskirti aiškaus amžiaus, kada reikėtų išreikšti savo požiūrį į laidotuves, nėra. Prasminga apie tai kalbėti tada, kai suvokiate, jog patys turite aiškų ir jums priimtiną požiūrį į laidotuves. Arba tada, kai nežinote, ką apie atsisveikinimo ceremoniją galvoja jūsų artimieji.

Ką būtinai turite žinoti ir ką būtina pasakyti artimiesiems

Pagrindinis dėmesys laidotuvėse turėtų būti skirtas mirusiajam, o ceremonijos scenarijus turėtų atspindėti jo asmenybę ir gyvenimo būdą. Tačiau yra keletas svarbių pasirinkimų, kurių vienareikšmiai interpretuoti neįmanoma – laidojimo vieta, laidojimo būdas, atsisveikinančiųjų sąrašas.

Pirmiausia pakalbėkime apie laidojimo vietą. Ar būtina laidoti šeimos kapavietėje? O gal reikia pradėti naują kapą? Nepamirškite, kad laidojimo vietos pasirinkimą gali lemti ir mūsų šalyje galiojantys teisės aktai, kurie reguliuoja palaidojimų skaičių vienoje kapavietėje. Aiškiai ir laiku pareikšta valia bei giminėje esantys susitarimai gali padėti šį klausimą išspręsti lengvai ir taikiai.

Labai svarbus yra ir laidojimo būdo pasirinkimas – kremavimas ar kūno laidojimas žemėje. Nors ir sparčiai populiarėja, tačiau daliai žmonių kremavimas vis dar yra nepriimtinas. Kitiems – atvirkščiai – gali būti itin norimas kaip labiau estetiškas ir mažiau artimuosius traumuojantis laidojimo būdas. Tačiau šis pasirinkimas vis dar sukelia daug ginčų tarp giminaičių, todėl aiški velionio nuomonė šiuo klausimu yra labai svarbi. Beje, šeimos kapavietėje, esančioje net ir istorinėse ar jau uždarytose naujiems laidojimams kapinėse, gali būti leista laidoti daugiau artimųjų, jei jų palaikai kremuojami.

Taip pat svarbus ir pasirinkimas, ką informuoti, ką kviesti ir ko laukti per atsisveikinimą su velioniu. Žmonių santykiai yra sudėtingi ir per gyvenimą gali būti įvairūs. Dažnai sprendimas, kas dalyvaus išlydint į paskutinę kelionę, būna susijęs ir su šeimos bendravimo niuansais, tad jų aptarimas iš anksto taip pat suteiktų aiškumo.

Kokios grėsmės, jei jūsų valios niekas nežino

Nacionalinės laidojimo ceremonijų organizavimo sistemos REKVIEM nariai pasakoja, kad nemaloniausios situacijos kyla tada, kai velionio valia nebuvo pareikšta, kai artimieji nieko apie ją nežino ir laisvai interpretuoja. Ypač tai aktualu, jei giminėje nėra darnos, laikomasi skirtingų pažiūrų ir įsitikinimų, susijusių su laidojimo ceremonijų smulkmenomis. Jei velionio valia yra pareikšta tinkamai – dokumentu ar žodine forma – tokių problemų nebūna arba jos būna paprasčiau išsprendžiamos.

Kalbant pragmatiškai, laidotuvių ceremonijos „priežastis, prasmė ir pagrindinis veikėjas“ yra mirusysis bei atsisveikinimas su juo. Tačiau, kaip sako REKVIEM direktorė Irma Lukoševičienė, realybė tokia, kad dažniausiai „veikiančiais asmenimis“ tampa velionio artimieji ir iš to kyla labai daug ginčų bei nesusipratimų. Valios nežinojimas arba interpretacijos bei ginčai atrodo labai nesolidžiai ir nesuteikia nei ramybės, nei pagarbos, kas yra bet kokios laidojimo ceremonijos esmė. I. Lukoševičienė išskiria, jog laidotuvės, vykdomos pagal iš anksto aptartus scenarijus arba žinomus niuansus yra ramesnės, pagarbesnės, geriau organizuotos ir lengviau išgyvenamos artimųjų. Todėl nepalikite svarbių detalių nežinomų ir raskite laiko bei drąsos šiam būtinam pokalbiui jums geriausiai tinkančiu būdu.