Gedėjimas yra neišvengiamas, nes kiekvienas žmogus savo gyvenime patiria netekčių. Tai nėra vienalytis procesas, nes kiekvienas gedime savaip, santykinai ilgai, o vieno, aiškaus ir pripažinto modelio nėra.

Gedėjimas netgi gali būti apibrėžiamas žodžiu „darbas“, nes žmogus privalo „dirbti“ su savo sielvartu, realiu skausmu. Gedėjimas yra skausmas ir jei žmogus gali pasveikti po fizinių sužalojimų, jis gali išsigydyti emocines ir psichologines žaizdas, kurios vadinamos gedėjimu. Nesitvarkant gedėjimas gali tapti fiziniu ir sukelti realių fizinių ligų. Kartais gedėjimas prilyginimas svogūno lupimui: „Lupi sluoksniais ir daug verki“. Kiekvienas privalo išgyti savaip ir per jam priimtiną laiką.

Pirmąsias dvi savaites po artimojo mirties žmogus dažniausiai dar nepradeda gedėti taip, kaip atsivėrus sielvartui gedės po laidotuvių dar vienus–dvejus metus. Mirus artimajam, žmogus dar tik bando priimti tai, kas įvyko, jis užimtas laidotuvių organizavimu, pomirtinių reikalų tvarkymu. Gedėjimas visu aštrumu prasideda po  poros savaičių, kai visi aplinkiniai jau linkę pamiršti įvykusią netektį. Gyvenimas eina savo vaga, o netekusiajam joje tampa labai sunku būti ir išsilaikyti.

Gedėjimas pagal savo eigą ir psichologinius ypatumus gali būti bent keturių rūšių:

1) Labai skausmingas gedėjimas, dažniausiai pasireiškiantis pirmajame etape, yra labai intensyvus, stiprus emocinis skausmas, noras būti su prarastuoju ir sielvartas jį praradus. Žmogų vargina daugybė anksčiau nepatirtų fizinių pojūčių, tokių kaip širdies virpesiai, drugelių jausmas pilve, pykinimas, silpnumas. Netektį patyręs asmuo gali jausti ir nerealumo jausmą, jį kankina įkyrios mintys, sunku susikoncentruoti ir atsiranda užmaršumas.

2) Gedėjimas su tam tikru palengvėjimu. Dažniausiai pasireiškia tais atvejais, kai miręs artimasis labai ilgai kankinosi. Tada artimieji gali jausti palengvėjimą, kad pasibaigė abipusės kančios.

3) Normalus, integruotas gedėjimas – tai gedėjimo forma, kai žmogus pamažu pradeda susitaikyti su realybe ir mirties faktu. Kartkartėmis gedintys žmonės atranda malonių ir paguodžiančių dalykų ir vis labiau įsitraukia į savo gyvenimus. Integruotas gedėjimas nereiškia, kad pamirštame tą, kurį mylėjome, kad mums jo netrūksta arba nebejaučiame liūdesio, kai galvojame apie jį. Tai reiškia, kad liūdnos mintys jau nėra visa apimančios ir darančios mus neįgalius. Artimieji lieka psichologiniame kontakte su mirusiuoju, bet šis santykis taip skausmingai jiems nebetrukdo, jie gali atrasti daugiau prasmės ir malonių dalykų savo gyvenime. Skausmingas gedėjimas gali sugrįžti, ypač prieš svarbius gyvenimo įvykius, pvz., atostogas, gimtadienį arba kitas šventes.

4) Komplikuotas (liguistas) arba patologinis gedėjimas. Tai užsitęsusi skausmingo gedėjimo forma, kuri užsitęsia ir nesibaigia natūraliu sielvarto įveikimu. Komplikuotas gedėjimas gali vystytis patyrusiems netektį žmonėms, kurie, atrodo, neliūdi ir nesielvartauja, o tai paprastai būdinga visiems išgyvenantiems netektį. Šie žmonės neneigia mirties fakto, bet neigia, slopina sielvarto jausmus. Tai galima paaiškinti kaip nesąmoningą gynybą nuo skausmingų išgyvenimų. Tokie žmonės gali elgtis visiškai skirtingai, pvz., stengiasi sunaikinti visus mirusįjį primenančius daiktus  arba priešingai – viską neliesdami ir nesutvarkydami saugo.

 

Kaip atskirti normalų gedėjimą nuo liguisto?

Kartais gali atrodyti, kad tai, ką patiriate jūs ar gedintys jūsų artimieji, rodo psichinę ligą. Taip būna retai. Žemiau pateiksime požymius, kurie gali rodyti, kad gedėjimas tampa liguistas, ir patartina kreiptis į specialistą.

• Atsirandančios, bet nedominuojančios mintys apie savižudybę yra normalu. Rimti svarstymai ar savižudybės planavimas nėra normalu.
• Normalu jausti beviltiškumą. Bet jeigu tai tęsiasi savaites ar mėnesius ir niekas nesikeičia, reiktų kreiptis pagalbos. Gyvenimas yra vertas, kad gyventume.
• Liūdesys yra normalu, depresija, kuri tęsiasi savaites ar mėnesius ir nėra jokio pagerėjimo, nenormalu.
• Normalu yra kartais įsivaizduoti, kad matai ar girdi mirusįjį. Tačiau jeigu tokie atvejai tęsiasi ir tampa dominuojantys, patartina kreiptis į specialistą.
• Normalu atidėlioti ir delsti sutvarkyti ar kitiems atiduoti mirusiojo drabužius, daiktus. Tačiau noras išlaikyti jo kambarį „koks buvo“ visam laikui yra mirties neigimo ženklas. Tokioje aplinkoje negalima išgyti.